Sidnėjuje 9:00, o baigus filmuoti miuziklą „Carmen“ su savo drauge ir kaimyne australe Elsa Pataky Rossy de Palma Palma de Mallorca 1964 lankosi žiniasklaidoje per „Zoom“. Jis tai daro siekdamas reklamuoti mini serialą „Little Birds a Sky“, paremtą erotinėmis Anais Nin istorijomis, kur De Palma vaidina gašlią ir manipuliuojančią grafienę Mantrax ir kurio „Starzplay“ premjera įvyks šį sekmadienį.
Koronaviruso pandemijos įkarštyje pati tarptautiškiausia menininkė Ispanijoje tarp daugelio savo projektų turi ir minėtą Bizet operos Natalie Portman vyro debiutinį vaidybinį filmą Benjaminas Millepied ekranizaciją ir mini serialą savo antruosiuose namuose, Prancūzijoje, seriją „Senor duok man kantrybės“ „Atresmedia“ ir „Kartą, bet jau ne „Netflix“, be kito Pedro Almodovaro filmo „Paralelinės motinos“. Jūsų sėkmės raktas nenustatęs jokių apribojimų.
PIRMIAUSIA, KAS TAVE PAtraukė PAUKŠČIAI IR JŪSŲ CHARAKTERIS GRAFIENĖ MANTRAKS?
Man labai patiko, kad jį režisavo ir prodiusavo moterys. Ir pagal Anais Nin istorijas, kurias skaičiau būdamas labai jaunas ir kurios atvėrė daugybę seksualumo ir laisvės būti moterimi bei savęs atradimo langų. Mane taip pat patraukė tai, kad tai buvo 50-ųjų Tanžere. O apie grafienę man labiausiai patinka jos spinta, nes ji turi labai mielas sukneles ir kepures. Jos asmenybė, kaip ir galima tikėtis, neturi nieko bendra su manimi, nes ji labai bloga, labai manipuliuojanti ir labai piktnaudžiauja savo valdžia.
Anais Nin XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje parašė „Little Birds“ – istorijas, kurias įkvėpė „Little Birds“. Kas yra griaunama pasakojant apie jaunos pagrindinės veikėjos Lucy Savage seksualinį pabudimą ir laisvės paieškas 1940 m.? Na, atrodo, kad jis vis dar toks pat griaunantis, tiesa? Turėčiau juos perskaityti iš naujo, bet manau, kad jie vis dar labai aktualūs. Ir manau, kad su Juno Temple personažu galite jaustis tapatintis pagal tai, kaip vyras, visuomenė ir jos tėvai ją sąlygoja, kai ji nori atrasti save ir būti laiminga.
Ta prasme ir, kaip minėjote anksčiau, kodėl jums svarbu, kad už kamerų komandai vadovautų scenarijaus autorė Sophia Al-Maria ir režisierė Stacie Passon?
Jūs nenorite, yra ypatingas jautrumo būdas pasakyti. Nemėgstu skirtis tarp lyčių, nes talentas yra talentas, nesvarbu, ar tai vyras, ar moteris. Tačiau yra ir didžiulė logika, ty vyrai rašys apie jiems pažįstamus dalykus, nes vyrų ir moterų pasaulis yra skirtingas. Ir aš manau, kad gerai, kad moterys pradeda būti mūsų pačių istorijos veikėjomis ir niekas jos už mus nerašo.
Seksualumas ir, svarbiausia, moteriškas potraukis vis dar menkas audiovizualinėje srityje?
Prieš kurį laiką vienas prancūzų žurnalistas man pasakė, kad mano personažas seksualiai labai aktyvus ir man neatrodo, kad tai būtų kritikuojama. Libido yra puikus dalykas. Nelabai pagirtina, kaip jis pasiekia savo seksualinių tikslų šantažuodamas, gąsdindamas, grasindamas. Galbūt nesame įpratę matyti seksualiai aktyvių, nepriklausomų ir galingų moterų. Bet asmeniškai visas mano gyvenimas buvo išdrįsti ir niekada neprašiau leidimo daryti tai, kas, mano manymu, priklauso man. Jei mano teisės yra mano, aš jų neprašysiu, aš jomis pasinaudosiu. Šiuo metu ji įrašinėja Australijoje, pristato britų produkciją, o Prancūzijoje netrukus išleis keletą kūrinių, kur taip pat buvo apdovanota Menų ir literatūros ordino karininko medaliu. Akivaizdu, kad čia taip pat dirbi, bet ar užsienyje jautiesi labiau vertinamas nei Ispanijoje?
Nesu labai tautiškas. Man būtų sunku pasakyti, kad esu ispanė. Man sunku pasakyti, kad esu europietis. Daugiausia, ką galiu pasakyti, jei jie verčia mane apibrėžti save, yra tai, kad jaučiu Viduržemio jūrą. Bet turiu ir baskų bei astūriečių kraujo, su kuriuo taip pat esu Kantabrijos. Mano tėvas vaikystėje man pasakė, kad tu esi visame pasaulyje, ir aš tuo patikėjau. Jaučiuosi kaip pasaulio pilietis ir dabar, kai esu antipoduose, atrodo, kad tai yra kita planeta ir jaučiuosi kaip namie, nes taip pat jaučiuosi australas.
Kur einu, labai gerai susilieju su vieta. Ir visada sakau, kad tikiu tik tuo, kad gastronominės sienos geopolitika manęs visiškai nedomina. Ir niekas neatėjo iš Marso, mes visi esame iš Žemės planetos. Faktas yra tas, kad pandemijos įkarštyje ir vyresniems nei penkiasdešimties metų akimirką išgyvenate gimdymo bangą, o daugelis aktorių praneša, kad tokio amžiaus joms beveik neteikiama pasiūlymų.
Taip pat netikiu amžiaus ribomis, gerai ar blogai. Būdamas 20-ies man buvo kaip 40-ies, paauglystę išgyvenau būdamas 30-ies, dabar man 56-eri, o man dvidešimt, labai jauna. Aš neinu į spinteles, esu per laisvas. Jei apibrėži save, riboji save, o aš pats net nežinau, kas aš esu. Aš nesu aktorė ir aktorė. Esu menininkė, kuri dirba aktore, bet mano meninis gyvenimas nėra pavaldus aktorei, todėl kaip menininkė gyvenu tuo, kas ateina. Man pasisekė, kad man netrūksta darbo, bet visada stengiuosi į tai įdėti savo širdį.
